kas liko iš tavęs, žmogau?

kuria sveika vieta gali dar pasigirti?

širdis ką sako - neapgaus:

- ar neatėjo metas vėl dulke pavirsti?

pavasari žemelė atsigaus

ir brolio rankos stengsis ją paruošti - man apdirbti

duobėj vandens, lyg isčiose bus daug

ir užgiedos giesmelę paukštis " laikas skristi ".

AJA

Atėjo metas. Geri žodžiai, kai juos skaitai Viešpaties akivaizdoj. Atėjo metas ir viskas. O jis ateina, geriems, blogiems pasireiškimams...Atėjo metas... apsivalyti. Ir vėl iš naujo, atnaujinti savo mastymą ir tai kalbu komandine prasme. Žinoma, asmeniniai apsivalymai butini kasdien, bet komandiniai, bent jau kartą per tris mėnesius. Žodžiu kažkas turi keistis. Arba kitaip sakant -  Lipam iš pelkės! Vesk mane Jėzau.

Labas, čia vėl aš. Šiandien graži diena, o širdy neramu. Pauliukas mūsų sunegalavo. Kažkas su stygomis, balsas išėjo "šaibom", girgžda vaikas ir dejuoja, o vaistuku nėra nuo to. Garinam kambarį ir kovojam su užpuolusia sloga. Po kiek laiko, tai bus prisiminimas kurį ištrinsiu, bet dabar- tai nerimas. Staiga pabundu, nuo vokų lyg švinas nukrinta. " Viešpats yra mano ganytojas..." ( Ps 23 ) ir taip noriu giedoti Jam, nuoširdžią giesmę: 

 " Tu sukūrei mane savo Šlovei, 

Tavo Šlovei ir gyvenu, 

Tavyje randu meilės grožį,

su Tavim gyventi einu... "

Ačiū Tau Viešpatie, kad viska galiu pavesti į Tavo rankas.

Sveik mažyli.