Lk 18, 17
Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!
Žinote ką? Važiavau troleibusu šiandien ir staiga supratau, kad mes paskaitę šią eilutę dažniausiai minime vaiką, ta prasme priemame kūdikį kaip vaiko, jau protaujančio žmogučio atvaizdą savo pasamonėj. Nes dažniausiai po šio pasakymo girdimi atsiliepimai: nu jo, nes vaikas greit atleidžia ir pan... o aš staiga pagalvojau apie tą bejėgį kūdikį ir pamaniau, kad norint įeiti į Dievo karalystę, reikia kuo daugiau atsipalaiduoti. Priimti kaip kūdikiui...o kaip kūdikis gali priimti Dievo karalystę...? neišmastydamas, neįsitemdamas, atsipalaiduodamas, atsiduodamas, net gi ne jis ją priima, tiesiog juo pasirupinama; atsiduoti Dievui pasirūpinti. Nieko nereikia daryti, nes jis nieko ir nedaro, tik priiema arba nepriema tą ką jam duodi, duok pieno - džiaugsis, duok sūraus išspjaus, jokios veidmainystės, arba taip, arba ne. Jokios filosofijos, arba gera arba bloga. jokiu išvedžiojimu, ane?
daug minčių pamąstymui...
Žinote ką? Važiavau troleibusu šiandien ir staiga supratau, kad mes paskaitę šią eilutę dažniausiai minime vaiką, ta prasme priemame kūdikį kaip vaiko, jau protaujančio žmogučio atvaizdą savo pasamonėj. Nes dažniausiai po šio pasakymo girdimi atsiliepimai: nu jo, nes vaikas greit atleidžia ir pan... o aš staiga pagalvojau apie tą bejėgį kūdikį ir pamaniau, kad norint įeiti į Dievo karalystę, reikia kuo daugiau atsipalaiduoti. Priimti kaip kūdikiui...o kaip kūdikis gali priimti Dievo karalystę...? neišmastydamas, neįsitemdamas, atsipalaiduodamas, atsiduodamas, net gi ne jis ją priima, tiesiog juo pasirupinama; atsiduoti Dievui pasirūpinti. Nieko nereikia daryti, nes jis nieko ir nedaro, tik priiema arba nepriema tą ką jam duodi, duok pieno - džiaugsis, duok sūraus išspjaus, jokios veidmainystės, arba taip, arba ne. Jokios filosofijos, arba gera arba bloga. jokiu išvedžiojimu, ane?
daug minčių pamąstymui...
pranešimą parašė arniauskas | 21:58
4 Komentarai (-ų):
geri pastebėjimai. aišku, reikia klausytis ir pašaukimo, bet santykiuose Dievas visuomet laukia savo vaikų, kurie džiaugiasi jo artumu ir klausosi, bendrauja, žaidžia kartu.
Jo, čia geras pastebėjimas. Ir man vis atrodė, kad Jėzus tik apie vaikus, bet šitoj vietoj tikrai apie kūdikius. O kūdikių esmėje ir yra bejėgiškumas pasirūpinti savimi ir visiška priklausomybė nuo kitų rūpesčio jais.
Mintys labai įžvalgios, bet Tamstai la-abai reiktų susirūpinti dėl savo rašybos lietuvių kalba.
Labai fainas pastebejimas, Arni. As kaip tik dabar to mokausi - atsipalaiduoti ir leisti Dievui rupintis tuo, kuo tik Jis pasirupinti gali:) Kudikiai jega!:)
Ridai, o tu nepagalvojai, kad Arnoldas speceliai taip raso? Po prikolu:)
Rašyti komentarą
Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]
<< Pradinis puslapis